Jūsų partnerė gali būti perimenopauzėje — štai ką reikia žinoti

Perimenopauzė yra pereinamasis etapas prieš menopauzę, kai jūsų partnerės kiaušidės palaipsniui gamina mažiau nuoseklias estrogeno ir progesterono lygius. Tai nėra staigus perėjimas — tai 4-10 metų procesas, kur hormonų lygiai svyruoja drastiškai, o ne sklandžiai mažėja. Bet kurią dieną jos estrogeno lygis gali šoktelėti aukščiau nei kada nors anksčiau, o tada smarkiai kristi. Ši hormoninė volatilumas yra tai, kas sukelia nenuspėjamus simptomus, kurie gali nustebinti abu.

Jūs negalite žinoti tiksliai be medicininės vertinimo, tačiau yra modelių, kuriuos galite stebėti. Ankstyviausi perimenopauzės požymiai dažnai yra tie, kurie mažiausiai susiję su hormonais: naujas ar blogėjantis nerimas, dirglumas, kuris jaučiasi neįprastai, pabudimas 3-4 val. ryto ir nesugebėjimas vėl užmigti, ir emocinis pervargimas, kurio ji negali paaiškinti.

Ciklo pokyčiai ateina vėliau — menstruacijos prasideda anksčiau, gausesnis kraujavimas arba ciklai, kurie tampa nenuspėjami. Ji taip pat gali paminėti smegenų rūką (žodžių pamiršimą, minties praradimą), naujus galvos skausmus, sąnarių skausmus arba svorio priaugimą aplink juosmenį, nepaisant dietos ar fizinio aktyvumo pokyčių.

Sunkioji dalis yra ta, kad daugelis šių simptomų sutampa su depresija, skydliaukės sutrikimais ir lėtiniu stresu. Todėl medicininis tyrimas yra svarbus. Bet štai kritinė įžvalga jums kaip jos partneriui: jei ji yra vėlyvame 30-ųjų dešimtmetyje arba ankstyvame 50-ųjų dešimtmetyje ir keli nauji simptomai pasirodė maždaug tuo pačiu metu, perimenopauzė turėtų būti galimybių sąraše. Daugelis moterų aplanko kelis gydytojus, kol kas nors sujungia taškus.

Tai viena iš dažniausiai pasitaikančių frustracijų, su kuriomis susiduria poros, ir atsakymas yra sisteminis. Vidutinis OB-GYN rezidentūros programos metu skiriama tik kelios valandos menopauzės švietimui per ketverius mokymosi metus. Daugelis pirminės sveikatos priežiūros gydytojų gauna dar mažiau. Rezultatas yra medicinos kultūra, kuri dažnai neatpažįsta perimenopauzės, kol nepasireiškia klasikiniai simptomai — karščio bangos ir praleistos menstruacijos — iki to laiko ji gali kovoti jau kelerius metus.

Moterys, jaunesnės nei 45 metų, pateikusios nerimą, nemigą ar smegenų rūką, dažnai gauna antidepresantų arba joms sakoma, kad jos 'tiesiog stresuoja', be jokios hormoninės analizės. Taip pat nėra vieno galutinio kraujo tyrimo perimenopauzei — hormonų lygiai svyruoja taip drastiškai, kad vienas momentinis vaizdas gali atrodyti normalus, net kai bendras modelis aiškiai rodo perimenopauzę.

Kaip jos partneris, jūs galite būti pirmas asmuo, pastebėjęs modelį, nes matote ją kiekvieną dieną. Jūs matote miego sutrikimus, nuotaikų pokyčius, frustraciją, kurią ji neša. Ši perspektyva yra vertinga. Jei ji buvo atmesta gydytojo, jūsų paskatinimas ieškoti antrojo nuomonės arba rasti menopauzę išmanantį specialistą gali padaryti didelį skirtumą.

Perimenopauzė paprastai trunka 4-10 metų, vidutiniškai apie 7 metus. Ji baigiasi, kai ji praleidžia 12 iš eilės mėnesių be menstruacijų — tas momentas yra menopauzė. Viskas po to yra postmenopauzė.

Šis laiko tarpas yra svarbus jums, nes tai reiškia, kad tai nėra etapas, kuris praeina per kelis mėnesius. Intensyvumas svyruoja — ji turės laikotarpių, kai simptomai yra valdomi, ir laikotarpių, kai viskas atrodo per daug. Vėlyvas perimenopauzės etapas, paprastai 1-2 metai prieš jos paskutines menstruacijas, paprastai būna intensyviausias, nes hormonų svyravimai yra chaotiškiausi.

Žinodami laiko tarpą, galite sureguliuoti savo lūkesčius ir kantrybę. Tai maratonas, o ne sprintas. Svarbu kurti tvarias paramos formas — o ne tiesiog išgyventi tai. Poros, kurios gerai naviguoja šiuo laikotarpiu, yra tos, kurios tai laiko kaip kažką, ką jie išgyvena kartu, o ne kaip kažką, kas vyksta vienam asmeniui, kol kitas stebi.

Galingiausias dalykas, kurį galite padaryti, yra šviestis — o tai, kad skaitote tai, reiškia, kad jau pradėjote. Moterys nuolat praneša, kad turint partnerį, kuris supranta, kas yra perimenopauzė (ir kas nėra), keičia jų patirtį. Jums nereikia tapti hormonų ekspertu, bet žinodami pagrindus — kad simptomai yra hormonų valdomi, kad jie svyruoja ir kad jie yra laikini — suteikia jums empatijos pagrindą, o ne painiavą.

Be švietimo, praktinė parama yra labai svarbi. Tai gali reikšti, kad be skundų reguliuojate termostatą, kai ji patiria karščio bangą, prisiimate daugiau psichinės naštos, kai jos smegenų rūkas yra blogas, sukuriate ramesnę namų aplinką, kai ji jaučiasi pervargusi, arba tiesiog sakote 'Aš matau, kad tai sunku, ir aš esu čia.'

Nepamirškite, kaip svarbu, kad tai nebūtų apie jus. Kai ji yra dirgli, natūralu jausti skausmą ar gynybą. Bet jei galite sustoti ir prisiminti, kad jos nervų sistema yra puolama hormoninio chaoso, galite pasirinkti ryšį vietoj konflikto. Tas pasirinkimas, nuolat daromas, yra tai, kas kuria pasitikėjimą per vieną iš pažeidžiamiausių jos gyvenimo perėjimų.