Perimenopauzė ir jūsų santykiai — partnerio vadovas

Perimenopauzės nuotaikų pokyčius lemia neurochemija, o ne asmenybės pokyčiai. Estrogenas ir progesteronas yra giliai susiję su smegenų funkcija — jie reguliuoja serotoniną, dopaminą, GABA ir norepinefriną, neurotransmiterius, kurie valdo nuotaiką, motyvaciją, ramybę ir emocinę reguliaciją. Kai šie hormonai per perimenopauzę smarkiai svyruoja, smegenų cheminė pusiausvyra sutrinka būdais, kurie gali sukelti dramatiškus emocinius pokyčius. Naujas ar pablogėjęs nerimas yra vienas iš dažniausių ankstyvųjų simptomų, dažnai pasireiškiantis prieš bet kokius menstruacijų pokyčius. Moterims, kurios niekada nepatyrė nerimo, staiga pasireiškia greiti mintys, fizinis įtampas ir nepaaiškinamas baimės jausmas. Depresija gali pasireikšti, kartais pirmą kartą. Dirglumas — ne tik nusivylimas, bet ir gili, verda frustracija, kuri atrodo neturi tinkamos priežasties — yra taip dažnas, kad turi klinikinį terminą: perimenopauzinis dirglumas. Šie nuotaikų pokyčiai nėra nuolatiniai. Jie svyruoja su hormonais, o tai reiškia, kad vienomis dienomis ji atrodo kaip įprasta, o kitomis — ne. Ši nekonsekvencija yra paini tiek jums, tiek jai. Ji gali jaustis taip pat sutrikusi dėl savo reakcijų, kaip ir jūs. Moteris, kuri vakarienės metu ant jūsų supyko dėl nieko, gali po valandos verkti dėl to, ne todėl, kad ji nestabili, bet todėl, kad jos smegenų emocinės reguliacijos sistema yra sutrikdyta hormoninio chaoso, kurio ji nepasirinko ir negali kontroliuoti.

Labai tikėtina. Nerimas yra vienas iš labiausiai neįvertintų perimenopauzės simptomų, ir jis dažnai pasireiškia pirmas — kartais net prieš kelerius metus iki menstruacijų pokyčių. Mechanizmas yra gerai suprantamas: progesteronas stiprina GABA, pagrindinį smegenų raminamąjį neurotransmiterį. Kai progesterono lygis mažėja ir svyruoja per perimenopauzę, GABA signalizavimas tampa mažiau patikimas, o nervų sistema pereina į hiperaktyvumo būseną. Rezultatas yra generalizuotas nerimas, panikos priepuoliai, įkyrios mintys, sveikatos nerimas arba nuolatinis jausmas, kad kažkas negerai, net kai niekas objektyviai nepasikeitė. Moterims, kurios anksčiau niekada nebuvo nerimaujančios, tenka gulėti be miego su greitomis mintimis, jausti, kaip plaka širdis atliekant kasdienes veiklas, arba patirti nuolatinį žemą baimės jausmą, kurio negali priskirti jokiai priežasčiai. Tai baisu, nes tai neatitinka jų savęs suvokimo. Ji galvoja: 'Aš nesu nerimaujanti žmogus', kas gali sukelti gėdą arba įsitikinimą, kad kažkas rimtai negerai, ne tik hormonai. Jums jos nerimas gali pasireikšti kaip padidėjęs poreikis užtikrinimui, sunkumai priimant sprendimus, katastrofizavimas dėl problemų, kurios anksčiau jai nesukeldavo rūpesčių, arba vengimas situacijų, kurias anksčiau lengvai tvarkė. Ji nėra sunki — jos nervų sistema iš tikrųjų veikia kitaip nei prieš perimenopauzę.

Komunikacijos sutrikimas per perimenopauzę paprastai vyksta pagal numatomą modelį. Ji yra emociškai nestabili ir ne visada žino kodėl. Jūs esate sutrikęs ir vis labiau gynybiškas. Ji interpretuoja jūsų gynybiškumą kaip nerūpestingumą. Jūs interpretuojate jos nestabilumą kaip nesąžiningą kritiką. Abu nustojate kalbėti apie tai, kas jus neramina, nes pokalbiai visada pasisuka į šoną. Tyla užpildo spragą, o atstumas didėja. Šio ciklo nutraukimas reikalauja, kad abu pavadintumėte dinamiką. Kažkas panašaus: 'Manau, kad perimenopauzė veikia mūsų komunikaciją, ir noriu, kad mes tai išspręstume kartu, o ne nutoltume.' Tas sakinys atlieka tris dalykus — jis išorina problemą (perimenopauzė, o ne kiekvienas asmuo), išreiškia rūpestį ir kviečia bendradarbiauti. Porų terapija su terapeutu, kuris supranta hormoninę sveikatą, gali būti labai naudinga šiuo etapu. Ne todėl, kad jūsų santykiai yra sugriuvę, bet todėl, kad jums reikia naujų įrankių situacijai, kurios nė vienas iš jūsų anksčiau nebuvo patyręs. Geras terapeutas gali padėti jums abiem išreikšti poreikius be kaltinimų, valdyti konfliktus, kai emocijos yra sustiprintos, ir išlaikyti ryšį per neapibrėžtumą. Reguliarūs patikrinimai taip pat padeda. Kas savaitę 15 minučių pokalbis, kur kiekvienas iš jūsų dalijasi, kaip jaučiasi — be bandymo ką nors išspręsti — sukuria erdvę sąžiningumui, kuri neleidžia kaupti nesakytos nuoskaudos.

Tai gali būti abu, ir skirtumas yra svarbus gydymui. Perimenopauzinė depresija yra pripažinta klinikinė būklė — hormoniniai svyravimai perimenopauzėje gali sukelti depresijos epizodus moterims, kurios anksčiau neturėjo depresijos istorijos, ir pabloginti esamą depresiją toms, kurios turi. Tyrimai rodo, kad moterys yra 2–4 kartus labiau linkusios išsivystyti depresiją per perimenopauzę nei kitais gyvenimo laikotarpiais, net ir kontroliuojant gyvenimo stresorius. Simptomai žymiai sutampa su didžiąja depresija: nuolatinis liūdesys, susidomėjimo praradimas veiklomis, nuovargis, miego sutrikimai, sunkumai koncentruojantis ir bevertiškumo ar beviltiškumo jausmai. Tačiau yra keletas hormonų sukeltos depresijos išskirtinių požymių: ji dažnai svyruoja su menstruaciniu ciklu (blogiau lutealinėje fazėje), gali būti lydima kitų perimenopauzės simptomų ir gali nereaguoti tik į standartinius antidepresantus. HRT — ypač estrogenų terapija — buvo įrodyta, kad turi antidepresantų poveikį per perimenopauzę, kartais veikiant, kai SSRIs vieni neveikia. Štai kodėl svarbu kreiptis į teikėją, kuris supranta tiek menopauzę, tiek psichinę sveikatą. Standartinis depresijos patikrinimas neapims hormoninio konteksto. Jei ji rodo depresijos požymius, jūsų vaidmuo yra švelniai skatinti profesionalią pagalbą, teikiant nuolatinę emocinę paramą. Nesistenkite diagnozuoti — tiesiog būkite tas, kuris pastebi, kuris rūpinasi ir kuris yra šalia.

Palaikyti partnerį per perimenopauzę yra tikrai sunku, o apsimesti, kad tai nėra, niekam nepadeda. Jūs galite susidurti su didesne namų ūkio atsakomybe, sumažėjusia intymumu, vaikščiojimu ant kiaušinių aplink nuotaikų svyravimus, sutrikusiu miegu ir emociniu darbu, kai reikia būti kantriam, kai jūsų pačių ištekliai yra išseko. Tai yra realūs iššūkiai, o jūsų jausmai dėl jų yra pagrįsti. Spąstai yra manyti, kad negalite pripažinti savo sunkumų, nes tai atrodys kaip nepalaikymas. Galite laikyti abi tiesas: jos patirtis yra sunkesnė, IR jūsų taip pat yra sunku. Galite būti empatiški jos atžvilgiu, tuo pačiu reikalaudami savo emocinės paramos. Suraskite bent vieną patikimą asmenį — draugą, terapeutą, palaikymo grupę — su kuriuo galite būti sąžiningi apie tai, ką išgyvenate. Nesiskųskite jai dėl jos simptomų poveikio; ji jau žino ir jaučiasi kalta dėl to. Pasakykite tai kam nors, kas gali jus išklausyti be to, kad tai pridėtų naštą jai. Apsaugokite savo fizinę sveikatą: sportuokite, miegokite kiek galite, valgykite sveikai. Tai nėra prabangos — tai infrastruktūra, kuri leidžia jums teikti nuolatinę paramą. Ir nustatykite vidinius ribas, kiek galite emociškai absorbuoti bet kurią dieną. Kai kuriomis dienomis turėsite gilių kantrybės išteklių. Kitomis dienomis — ne. Komunikacija 'Aš tave myliu ir šiandien esu šiek tiek išsekęs' yra sveikesnė nei stumti per savo ribas ir supykti.