Pogimdyvinė pyktis — kaip partneriai gali padėti (be pabloginimo)

Pogimdyvinis pyktis yra vienas iš labiausiai neįvertintų perinatalinių nuotaikos sutrikimų simptomų. Kai galvojame apie pogimdyvinę depresiją, įsivaizduojame liūdesį ir verkimą. Tačiau daugeliui moterų PPD ir PPA (pogimdyvinė nerimo būsena) pasireiškia intensyviu, neproporcingu pykčiu. Ji pyksta dėl indų, paliktų kriauklėje. Ji trenkia spintoms. Ji reaguoja vulkaniniu būdu į menką frustraciją. Ji verda su žemu pykčio lygiu, kuris nudažo viską. Tai nėra charakterio trūkumas ar įrodymas, kad motinystė sugadino jos asmenybę. Tai smegenų chemija. Miego trūkumas vienas gali sukelti pykčio simptomus, sutrikdydamas priekinę žievę (impulsų kontrolė), tuo pačiu aktyvuodamas amygdalą (grėsmės reakcija). Pridėkite hormoninius pokyčius, didžiulę atsakomybę už naujagimio išgyvenimą, galimą gimdymo traumą, žindymo sunkumus ir nuolatinę, nesibaigiančią kūdikio priežiūros prigimtį — ir pyktis tampa racionalia reakcija iš pervargusio nervų sistemos. Ji greičiausiai jaučiasi siaubingai dėl savo pykčio. Daug moterų, turinčių pogimdyvinį pyktį, apibūdina jausmą, kad yra apsėstos — tarsi stebėtų save reaguojant ir negalėtų to sustabdyti. Gėda po to yra milžiniška.

Taip. Pogimdyvinė depresija ne visada atrodo kaip depresija. Diagnostiniai kriterijai apima nuolatinį dirglumą, kuris gali pasireikšti kaip pyktis. Pogimdyvinė nerimo būsena (PPA) dar labiau linkusi pasireikšti kaip pyktis — hipervigilencija, skubantys mintys ir artėjančios katastrofos jausmas, kurie apibūdina nerimą, gali lengvai peraugti į pyktį, kai kas nors kelia grėsmę kūdikio rutinai ar jos trapiai kontrolės jausmui. Kai kurios moterys patiria abu tuo pačiu metu. Pyktis gali keistis su verkimu, panika ar nutirpimu. Dažnai jis pasiekia piką vakarais (kai nuovargis yra didžiausias) arba naktinėse maitinimo sesijose (kai miego trūkumas viską dar labiau pablogina). Jei matote modelį — pyktis, kuris yra neproporcingas provokacijai, kuris prasidėjo ar pablogėjo po gimdymo, kurio ji negali kontroliuoti, ir dėl kurio ji jaučiasi kalta po to — tai klinikinis vaizdas, kurį verta parodyti specialistui. Ji gali prieštarauti PPD etikete, nes nesijaučia 'depresuota'. Tai gerai. Etiketė yra mažiau svarbi nei pagalbos gavimas.

Kai ji yra pykčio būsenoje, jos nervų sistema yra kovos ar bėgimo režime. Logika neveikia. Argumentai neveikia. Sakymas, kad ji per daug reaguoja, visiškai neveikia. Kas veikia: deeskalacija per ramų buvimą. Nuleiskite balsą (nešnibždėkite — tai atrodo kaip patronažas — tiesiog kalbėkite tyliai ir vienodai). Neperženkite rankų ar nestovėkite virš jos. Pasakykite kažką panašaus į 'Aš tave girdžiu. Tai sunku. Aš čia.' Jei ji nukreipia pyktį į jus su konkrečiais kaltinimais, atsispirkite norui gintis šiuo momentu. Galite vėliau spręsti turinį. Dabar emocijai reikia erdvės. Jei kūdikis saugus, pasiūlykite paimti kūdikį, kad ji galėtų turėti akimirką vienumoje. Kartais tai, ko jai labiausiai reikia, yra išeiti į kitą kambarį, uždaryti duris ir kvėpuoti be to, kad kas nors reikalauja iš jos penkias minutes. Praėjus audrai, nesielkite taip, tarsi nieko neįvyko — bet ir neperpasakokite to. Paprastas 'Tai buvo sunku. Aš tave myliu. Ar nori apie tai pasikalbėti, ar tiesiog pasėdėti čia?' suteikia jai galimybę pasirinkti kitą žingsnį.

Tai klausimas, kurio niekas nenori užduoti, tačiau jis svarbus. Įkyrios mintys apie kūdikio sužalojimą iš tikrųjų yra dažnas PPA bruožas — tai neraminančios, nenorimos mintys, kurios ją gąsdina. Turėti tokią mintį nereiškia, kad ji yra rizikoje ją įgyvendinti. Moterims, turinčioms įkyrių minčių, dažnai būna hipervigilija dėl saugumo, būtent todėl, kad šios mintys jas labai gąsdina. Tačiau, jei jos pyktis išreiškiamas kūdikio atžvilgiu — rėkimas ant kūdikio, grubus elgesys, purtymas, nesugebėjimas reaguoti į verkimą be pykčio — tai reikalauja skubios veiklos. Ne bausmės ar vertinimo, o skubios pagalbos. Tai mama krizėje, o ne mama, kuri nemyli savo vaiko. Svarbiausia, ką galite padaryti, tai tapti kūdikio buferiu. Jei ji pasiekė ribą su kūdikio verkimu, perimkite kontrolę. Kiekvieną kartą. Be komentarų apie jos reakciją. Ir skubiai ieškokite profesionalios pagalbos. Perinatalinis psichiatras arba PPD specialistas gali įvertinti ją ir suteikti gydymą, kuris sprendžia specifinę pogimdyvinio pykčio neurochemiją.

Trumpas atsakymas: anksčiau nei manote. Jei pogimdyvinis pyktis yra reguliarus reiškinys — kelis kartus per savaitę, trunkantis ilgiau nei pirmą mėnesį, arba laikui bėgant stiprėjantis — laikas pasikalbėti su specialistu. Jums nereikia laukti, kol situacija taps 'pakankamai bloga'. Nėra skausmo slenksčio, reikalingo norint gauti pagalbą. Geras pradžios taškas yra jos OB-GYN arba akušerė, kurie gali atlikti perinatalinių nuotaikos sutrikimų patikrinimą ir nukreipti pas specialistą. Perinataliniai terapeutai ir psichiatrai yra specialiai apmokyti unikalios pogimdyvinės neurochemijos. Jei ji prieštarauja eiti pati, galite paskambinti jos teikėjui ir išreikšti savo rūpesčius — jie negali pasidalinti jos informacija su jumis, bet gali išklausyti jūsų. Pogimdyvinio pykčio gydymas paprastai apima terapiją (dažnai CBT arba DBT pykčio valdymui), vaistus, jei tai tinkama (SSRI yra saugūs žindymo metu), ir veiksnių, tokių kaip miego trūkumas ir palaikymo stoka, sprendimą. Daug moterų mato reikšmingą pagerėjimą per kelias savaites po gydymo pradžios.